S.Jeseninui -120 metų

Bibliotekoje vyksta literatūrinė paroda :“Rusų poetui S.Jeseninui – 120 metų“

SAM_6412

Su bučinio skoniu ant lūpų

Mokykliniais mano metais rusų kalbos ir literatūros pamokos ne tik buvo privalomos, bet netgi neišvengiamos kiekvienam moksleiviui. Tai buvo viena tų retų disciplinų, kurių piktybiškas boikotavimas grėsė kur kas rimtesnėmis pasekmėmis nei prastas pažymys.

Tose pamokose mums, besijautusiems okupantų surakintais, bet nepalaužtais lietuviais, daug kas kėlė pasipiktinimą, protestą, daug kas – piktoką, sarkazmu atmieštą šypseną, tačiau tokia prievolė davė ir teigiamų dividendų. Vienas tokių – nejučiomis, bet išsamiai ir sistemingai susipažinome su rusų literatūra, kuri neginčijamai ir objektyviai yra pasakiškai turtinga.Ir šiandien esu dėkingas toms pamokoms už originalo kalba perskaitytą A.Puškiną, M.Lermontovą, N.Gogolį, F.Dostojevskį, A.Bloką… Vienu tų autorių, kurių kūrybai mūsų disidentinė laikysena kritiškai nenuteikdavo, buvo, žinoma, ir Sergejus JESENINAS.

Mums patiko šio poeto audringas bohemiškas gyvenimas, jo aštri konfrontacija su režimui odes giedojusiu V.Majakovskiu. Sakydavome, kad N.Majakovskis stojo kautis už doktriną, o S.Jeseninas – už meilę. Todėl tikėjome juo, mokėjome jo posmų atmintinai…Šiandien, žvelgdamas į “Žuvėdros” leidyklos neseniai išleistą dvikalbę S.Jesenino knygą “Baltoji obelų pūga”, išgyvenu dvejopus jausmus – pasididžiavimą, kad suvokiu šios knygos vertę, ir šiokį tokį liūdesį, kad atidesnio dėmesio rusų literatūrai tęstinumas Lietuvoje nutrūko – ateinančiosios kartos jau nebemoka rusų kalbos, neišmano ir rusų literatūros.Žinoma, kalbą mokėti nei jos nemokėti visuomet yra geriau, tačiau, mano galva, nepalyginti didesnis praradimas -­nepažinti vienos turtingiausių pasaulyje laikomos literatūros lobynų. Kad ir S.Jesenino, kurio posmai palieka bučinio skonį ant lūpų.Ši poeto eilių rinktinė, kaip teigiama anotacijoje, – didžiausias lietuvių kalba išleistas S.Jesenino eilėraščių ir poemų rinkinys. Į ją sudėta daugiau nei šimtas poeto eilėraščių bei dvi žymiausios poemos – “Ana Snegina” ir “Juodasis žmogus”.
Čia spausdinamus kūrinius išvertę garsūs Lietuvos poetai Vladas Šimkus, Jonas Mačiukevičius, Jonas Strielkūnas, o nemažą jų dalį – pats Justinas Marcinkevičius, įrašęs knygos viršelyje ir sakinį apie savąjį santykį su šio rusų meilės dainiaus kūryba:“Apie Jeseniną sunku kalbėti. Jį reikia skaityti. Nepaprastas jo poezijos nuoširdumas ir įtaigumas, poetinės frazės vaizdingumas ir išbaigtumas pagauna skaitytoją, priverčia jį kartu su poetu gyventi, džiaugtis ir kentėti. Jesenino kūryba, tik dabar suskambėjusi pilna jėga, visuomet jaudins mus kaip nuoširdus, teisingas didelės žmogaus širdies dokumentas”.