Vaidotui Spudui – 80

Vaudotui Spudui -80

Vyšnių sodas baltai apsirengęs,
Byra rasos į atkištą saują…
Tavo akys, širdis ir padangė
Šiandien nešasi nuostabią saulę.
Taip kas metai,
kas metai – net keista –
Vėlei sodai pražysta rasoti.
Tau, širdie, tiktai vienąkart leista
Užsidegt ir liepsnoti…
V. Spudas

Biografija  

Gimė 1935 balandžio 27 d. Kaune istorijos mokytojo šeimoje. Mokėsi Kupiškio, Pasvalio, Biržų vidurinėse mokyklose. Studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute, dirbo mokytoju Medeikių ir Linkuvos vidurinėse mokyklose.Pirmas eilėraštis išspausdintas 1952 m. gruodžio 31 d., kai jam buvo septyniolika, pirmoji knyga „Mėlynos pušys“ išleista po mirties 1963 m. Palaidotas Linkuvos (Pakruojo raj.) kapinėse. Amžininkams, kurie pažinojo ir bendravo su poetu Vaidotu Spudu, jis išliko atmintyje jaunas, sąmojingas, kartais gal net vėjavaikiškas poetas. Eilėraščiai buvo šviesūs, skaidrūs, jaunatviški, sklidini saulės švytėjimo. Turėjo puikų humoro jausmą, mokėjo ir mėgo juokinti kitus, lengvai, beveik kaip profesionalas, piešdavo karikatūras ir šaržus. Bet pirmiausia jis buvo poetas, parašęs ne tik visoje Lietuvoje išgarsėjusią dainą „Dainos posmas“ („Susitikt tave norėčiau vėlei“), bet ir dešimtis brandžių, gyvenimo meilės ir šviesaus liūdesio kupinų eilėraščių. Daugelis jų gimė paskutiniais Vaidoto metais, mėnesiais, savaitėmis, kai jam buvo likę tik menki gyvenimo trupiniai: ligoninės palata, skausmai, prisiminimai, laiškai, baltas popieriaus lapas ir neįveikiamas noras pasipriešinti juodai nebūčiai, nes užklupo nepagydoma onkologinė liga. Habilituotas mokslų daktaras, profesorius Kęstutis Nastopka, asmeniškai pažinojęs poetą, apie jį rašo: „V. Spudo poezijoje, kaip ir dienoraštyje, laiškuose, žavi valinga asmenybė, rūsčioje akistatoje su lemtimi išsaugojusi gyvenimo ir poezijos meilę“.

 Tu man pavasarį išbūrei, 
Tu – audrų, vėtrų išplakta…
Lig šiol aš niekuo netikėjau,
Ir rudeniu aš gyvenau.
O tu pavasarį išbūrei
Kaip gintarėlį po audros.

Aš nežinojau, kad tu moki
Kalbėt su saule, su gėlėm,
Kad atiduoda savo rasą
Tau vaiskūs rytmečio žiedai.

Žinau, žinau, kad nepaliksi
Tu pas mane. Kad tu pradingsi.
Bet tu pavasarį išbūrei,
Ir juo dabar aš gyvenu…

Šviesaus liūdesio poetas

Visiems, kurie prieš daugelį metų pažinojo ir bendravo su poetu Vaidotu Spudu, jis išliko atmintyje jaunas, sąmojingas, kartais gal net vėjavaikiškas poetas.Jo studijų bičiulis rašytojas Kazys Saja prisimena, kad Vaidoto sugebėjimų galėjo užtekti trims kūrėjams: aktoriui, dailininkui, poetui. Jis turėjo puikų humoro jausmą, mokėjo ir mėgo juokinti kitus, lengvai, beveik kaip profesionalas, piešdavo karikatūras ir šaržus.Ir, žinoma, jis buvo Poetas, parašęs ne tik visoje Lietuvoje išgarsėjusią dainą „Dainos posmas“ („Susitikt tave norėčiau vėlei“), bet ir dešimtis brandžių, gyvenimo meilės ir šviesaus liūdesio kupinų eilėraščių. Daugelis jų gimė paskutiniais Vaidoto metais, mėnesiais, savaitėmis, kai jam buvo likę tik menki gyvenimo trupiniai: ligoninės palata, skausmai, prisiminimai, laiškai, baltas popieriaus lapas ir neįveikiamas noras pasipriešinti juodai nebūčiai, išlikti mėlyna pušim, eilėraščio posmu, teigiančiu gyvenimo grožį ir pilnatvę.Gimė Vaidotas Spudas 1935 metų balandžio 27 dieną Kaune, istorijos mokytojo šeimoje. Mokėsi Kupiškio, Pasvalio, Biržų vidurinėse mokyklose. Studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute, dirbo mokytoju Medeikių ir Linkuvos vidurinėse mokyklose, nors ir nebuvo įsitikinęs, kad pedagoginis darbas – jo pašaukimas.Poetas Eugenijus Matuzevičius prisimena, kad Vaidotas studijų pedagoginiame institute metais buvo suabejojęs savo pasirinkta profesija. Sakė neturįs pedagoginio pašaukimo, bijąs pedagoginės disciplinos, nors jam ir patinka bendrauti su vaikais. Norįs dirbti „Literatūroje ir mene“, arba „Šluotoje“, arba Radijo komitete, literatūrinių laidų redakcijoje.Buvo susitaręs, kad jį priims dirbti Radijo komitete. Ten dirbti jį rekomendavo ir Rašytojų sąjunga. Tačiau Pedagoginis institutas Vaidoto ten nepaskyrė, ir jam teko sugrįžti į Biržus, pradėti pedagoginį darbą Medeikuose.„Nors metus temokytojavo Medeikiuose, – rašė biržietis rašytojas, Vaidoto bičiulis Petras Skodžius, – bet ir šiandien medeikiečiai su meile prisimena savo mokytoją. Ir čia jis buvo energingas, pilnas užmojų. Rengė literatūrinius vakarus, su mokiniais rinko tautosaką, medžiagą apie Julių Janonį. Stengtis suartėti su žmonėmis, su jaunimu jam nereikėjo – jis visus patraukdavo savo šiluma“.Šiltai susitikimus su Vaidotu prisimena poetas, Kaimo rašytojų sąjungos pirmininkas, tų metų Nemunėlio Radviliškio mokyklos abiturientas Kostas Fedaravičius. Mano atmintyje išliko 1957 metų vasarą prie rajono laikraščio buvusio literatų būrelio, kuriam vadovavo Petras Skodžius, susirinkimas. Jame buvo ir Vaidotas Spudas, jaunas Medeikių vidurinės mokyklos mokytojas, iš biržiečių literatų daugiausiai kūrybinių vilčių teikęs poetas. Tą tolimą vasaros popietę primena ir prie redakcijos susibūrusių literatų nuotrauka, kurios kampe, pro mano kaimyno iš Dainiūnų kaimo Albino Šimo petį kukliai žvelgia Vaidotas Spudas. O 1958 metų pavasarį prie Pabiržės vidurinės mokyklos susižavėjęs skaičiau Vaidoto eilėraščių triptiką iš rašomo ciklo „Purienomis pražydo Apaščia“. Eilėraščiai buvo tokie šviesūs, skaidrūs, jaunatviški, sklidini saulės švytėjimo, nes tokia, menu, skaidri ir šviesi buvo ta pavasario diena. Gaila, kad Vaidotui, svajojusiam parašyti didžiulį ciklą apie Biržus, tai nebuvo lemta…O paskui užklupo nepagydoma liga. Slogūs ir ilgi mėnesiai Šiaulių ir Klaipėdos ligoninėse, Rygos, Kauno, Vilniaus klinikų onkologiniuose dispanseriuose. Ir mirtis 1961 metų lapkričio 1 dieną, kada Vaidotui buvo tik dvidešimt šešeri…Vaidotą Spudą vadiname biržiečiu poetu, nes Biržai buvo jo numylėtas miestas. 1957 metų gegužį savo studijų draugei Skirmantei Ramanauskaitei Vaidotas Spudas rašė: „Kaip gera Biržuose. Kadangi Tu čia niekad nebuvai, tai nežinai, kad Biržai – tai didelis sodas. Ypač jis nuostabiai atrodo dabar, kai sužydėjo obelys ir vyšnios. Gyvenant Vilniuje, sunku pajusti tikrą, pilną pavasario grožį. O čia užtenka tik išeiti į kiemą, ir jau girdėti, kaip dūzgia bitės, kaip kažkur toli toli ūbauja varlių choras; po rasotus žolynus braido saulės spindulėlis ir iš eilės pabučiuoja kiekvieną pienės žiedą. Ramu, tylu, tiek daug saulės ir oro, o vėjas kvepia kažkuo kaimišku“. Čia jis, Biržų vidurinės mokyklos moksleivis, parašė pirmuosius eilėraščius, susipažino su redakcijoje dirbusiu, tuo metu dar tik pradedančiu literatu Petru Skodžiumi, žurnalistu Vytautu Valioniu, su kuriais artima draugystė nenutrūko iki pat mirties.Petras Skodžius prisimena, kad 1952 metų pabaigoje redakcija gavo porą eilėraščių, po kuriais buvo parašas: Vaidotas Spudas, I vidurinė mokykla, XI klasė. Eilėraščiai buvo parašyti sklandžiai, juos tuoj pat galėjai dėti į laikraštį. Redaktorius paskambino į mokyklą, pasitikrino, ar tikrai ten mokosi toks mokinys. Išgirdus, kad tai gabus literatas, Vaidoto eilėraščiai buvo išspausdinti tų metų gruodžio 31 dienos numeryje.Tuomet užsimezgė P. Skodžiaus ir Vaidoto pažintis, greitai peraugusi į gražią draugystę. Vėliau rašytojas prisimins, kad Vaidotas buvęs labai reiklus, rimtai žiūrėjęs į savo kūrybą. „Paprašytas ką nors palikti laikraščiui, niekada neatsisakydavo. Bet, žiūrėk, rytojaus dieną būtinai atbėgs šio to pataisyti. O „šis tas“ neretai pavirsdavo vos ne ištisai naujais eilėraščiais“.Mokytojaudamas Medeikiuose (dėstė nuo šeštos iki vienuoliktos klasės lietuvių kalbą ir fizinį lavinimą), jis Mariaus slapyvardžiu rašė apybraižas ir straipsnius, kartu su žurnalistu ir literatu Vytautu Valioniu kūrė eiliuotą reportažą iš Medeikių. Jam patraukli atrodė žurnalisto profesija. Kartu su Vaidotu Pasvalio vidurinėje mokykloje mokęsis žurnalistas Antanas Šimkūnas, tais metais dirbęs „Panevėžio tiesos“ redakcijoje, prisimena, kad Vaidotas norėjęs dirbti laikraščio redakcijoje, tačiau nesulaukęs vietos išsikėlė į Linkuvą.Pirmieji ir paskutiniai Vaidoto eilėraščiai buvo išspausdinti Biržų rajono laikraštyje. Per tuos devynerius metus jis čia išspausdino jų daugiau kaip penkiasdešimt.Biržuose jam buvo lemta pamilti moksleivę Romualdą Martinaitytę ir ši skaidri jaunuoliška meilė paskatino parašyti eilėraštį „Dainos posmas“, kuriam muziką sukūrė kompozitorius Konradas Kaveckas. Nors jų keliai išsiskyrė, Vaidotas 1960 metais iš Rygos onkologinės ligoninės R. Martinaitytei – Rutkuvienei rašė: „O Tau, Roma, aš dėkingas už jaunystės svajones, už daug laimingų dienų, už įkvėpimą. Ir labai norėčiau, kad Tavo gyvenimas būtų laimingas“.Kada gyventi buvo likusios tik trys savaitės, Vaidotas parašė vieną iš paskutiniųjų laiškų Vytautui Valioniui: „Išskyrus laišką Tau, didesnio „žygdarbio“ šiandien nebepadarysiu. Taip tenka dabar skaitytis su gyvenimu, ir tik vis geruoju. O pamėgink tik supykti, pasikarščiuoti, susijaudinti, jis tau tokį pokštą iškrės, kad tris dienas neatsigausi. (…) Todėl ir naikinu pesimizmą ir viską, kas „juoda“, nes tada, kai būna savijauta geresnė, tada ir akys nušvinta, o kai blogiau – kovoju. Ir nėra kada nusiminti. Tik užlieja kartais baisus ilgesys. Tik čia jau bejėgis.Jeigu tik leidžia sveikata, rašau daug. Niekada anksčiau tiek nerašydavau, kaip dabar. Dešimteriopai daugiau. Bet kas iš to – netgi pamažinsiu, jei pasakysiu, kad dešimteriopai labiau pasunkėjo ir sąlygos“.Tai tarsi poeto testamentas. Palinkėjimas mums, jį pažinojusiems, ir visiems kitiems biržiečiams nenuleisti rankų, kol turime jėgų.O to paties P. Skodžiaus literatų būrelio narys, rašęs eilėraščius, o šiandien habilituotas mokslų daktaras, profesorius Kęstutis Nastopka apie Vaidotą rašo: „V. Spudo poezijoje, kaip ir dienoraštyje, laiškuose, žavi valinga asmenybė, rūsčioje akistatoje su lemtimi išsaugojusi gyvenimo ir poezijos meilę“.

Algirdas Butkevičius

Meilei
Atnešk man savo skausmą, savo ilgesį.
Ateik taku, kurį aš ką tik nubarsčiau smėliu.
Gaivia rasa čia kojas susivilgysi.
Aš tau, pavargusiai, paklosiu patalą gėlių,
Tik tu atnešk man savo gilų ilgesį.Jei tavo skruostus plauna sūrios ašaros
Ir mirko jos tavų kasų gijas-
Ateik, nes niekad čia nestinga vasaros
Ir lengvo vėjo; jis nušluostys jas…
Jei tavo skruostus plauna sūrios ašaros.Obels šaka čionai ramybe supasi,
O kas man laimės nerimą atneš?
Atnešk man visą savo skausmą lūpose –
Lig dugno godžiai jį išgersiu aš.
Nes viskas čia tokia ramybe supasi.
xxxx
Aš tau lyg pasakoj išbūriau saulę gryną
Ir žalią šlamesį jaunų beržų.
Ir kaip išgertą, nors ir gerą vyną
Tave užmiršt turėsiu pamažu.O jeigu kartais, nerimą atnešus,
Širdy manoj tu liktum amžina,
Grąžinki man nors vieną saulės lašą,
Kad būtumei ne skausmas, o daina.
Dainos posmas
Susitikt tave norėčiau vėlei
Ties gimtaisiais Apaščios krantais…
Pėdsakus surast pakrantės smėly,
Kur abu klajojome kadais.

Apie meilę jau kalbėt neverta –
Neišrovė niekas jos raute.
Buvo ji ir dingo vieną kartą
Kaip žvaigždelė rytmečio skliaute.

Ir praėjo metai, nulingavo,
Tu galbūt jau kitą pamilai.
Tik ilgai išliks paveikslas tavo
Mano sieloje giliai giliai.

… Vakaras šešėlių tinklą tiesia,
Bet širdies šešėliai neuždengs.
Su tavim pabūt norėčiau dviese
Prie galingo ąžuolo liemens.

Mes tylėsim. Tegu lapai šnara
Ir žara vakarė suliepsnos.
Su tavim man būtų lengva, gera,-
Tu juk posmas nebaigtos dainos.

xxxx

Kažkas nuskynė
Vieną mažą žiedą
Nuo vyšnios baltaplaukės
Ir niekam jo nebereikėjo,
Ir niekas net nepastebėjo,
Kad trūksta vieno žiedo
Tarp tūkstančio žiedų.

P.S. Čia Vaidoto Spudo paskutinis eilėraštis.