Jonui Biliūnui – 135 metai

Bibliotekoje išleistas stendas skirtas J.Biliūno 135 metinėms. Veikia jo kūrinių paroda.

BIOGRAFIJA. 
Anykščių krašte, davusiame Lietuvai K. Sirvydą, A. Baranauską, A. Vienuolį, yra ir Biliūno gimtinė – Niūronių kaimas. Šventoji – jo upė, Šventosios pakraščiai, Aukštaitija – mylimos erdvės.

Lygindami su XIX a. lietuvių prozos pradininkais (Valančiumi, Žemaite), Biliūno kūryboje jaučiame aukštesnį, giedresnį dangų, šviesesnį mišką (pušynus), lyriškesnį, minkštesnį, kalbesnį, atviresnį žmonių būdą. Toks buvo ir Biliūnas, augęs senoviškoje aukštaičių šeimoje, mažiausias iš savo jau suaugusių brolių ir seserų, „pagrandukas”. Dėl silpnos sveikatos ir kaip jauniausiąjį tėvai leido jį mokytis, tikėjosi būsiant kunigu. Bet mokydamasis būsimasis rašytojas išgyveno tikėjimo krizę, ėmė kitaip žiūrėti į gyvenimą, tad kunigo keliu negalėjo eiti. Tėvai jau buvo mirę, broliai atsisakė „bedievį” šelpti. Vertėsi kaip išmanydamas pats. Skaudžiai jausdamas žmonių nelygybę, socialines skriaudas, ryžosi kovoti už teisingesnį gyvenimą. Ne kartą dėl to nukentėjo, buvo pašalintas iš Dorpato (dabar Tartu) universiteto. Tapo socialdemokratu, bet negalėjo paklusti daugumos valiai, kaip reikalauja partinis vieningumas, liko atskiras, kitoks.

Susirgęs džiova (kaip ir Vincas Kudirka, Pranas Vaičaitis, Petras Višinskis), tolo nuo partinės veiklos, ja nusivylė. Norėjo studijuoti tik literatūrą, atsidėti kūrybai. „Nieko nenoriu žinoti be savo literatūros”, – rašė draugui iš Šveicarijos. Niekur taip gerai nesijautė kaip bibliotekoje tarp knygų, tarp senų leidinių. Silpstant sveikatai vis daugiau domėjosi filosofija, skaitė klasiką, pirmuosius krikščiony­bės šaltinius. Paskutinėmis gyvenimo dienomis Biliūnas grįžo prie savo vaikystės tikėjimo. Išėjo iš gyvenimo skaudžiai gailėdamasis, kad taip mažai tespėjo padaryti. 1907 m. laiške iš Zakopanės rašė bičiuliui: „Niekam nieko nepavydėčiau, kad galėčiau dirbti, rašyti. Medžiagos turiu daug, net sapnuoju nuolat apie tat, bet jėgų neturiu, tik erzinuos ir kremtuos”.
Trumpas Biliūno gyvenimas labai intensyvus, kupinas vidinės kaitos. Jis jautėsi tęsiąs V. Kudirkos tradiciją. Literatūrinę veiklą pradėjo korespondencijomis, kuriose aprašydavo įvairias neteisybes, skaudžius atsitikimus iš varguolių gyvenimo, gindamas skriaudžiamus ir nelaimingus žmones: nuo darbo neradusiu darbininko iki gimnazisto, atsisakiusio eiti į kunigus. Vėliau kūryboje socialinės skriaudos, nelygybės temas keitė egzistencinės: jaunystės ir senatvės kontrastas, kaltės ir atsakomybės santykis, laimės trapumas, pasiaukojimo už kitus grožis ir prasmė.
„Kriterijus visiems mano darbams – sąžinė,” – sakė Biliūnas. Ir pridūrė: „…savo sąžine ir savo pažiūromis neprekiauju”. Sunki liga gilino rašytojo vienišumą. Tik jauna žmona Julija Janulaitytė buvo ištikima slaugytoja ir bičiulė iki paskutinės gyvenimo dienos. „Liūdnos pasakos”, paskutinio Biliūno kūrinio, kai kurie puslapiai rašyti diktuojant, žmonos ranka. Šio kūrinio pradžia „Baltasai šešėlis” yra ir pokalbis su vienintele moterimi, mylimiausia ir artimiausia: „Tau tik vienai nebijau savo širdies atidaryti, jos skausmų ir apsivylimų parodyti. Tu tik mane supranti, moki mano klaidas ir silpnumą atleisti”.
Svarbiausios Biliūno gyvenimo datos:
 
Gimė 1879 m. balandžio 11 dieną. Keturiolikmetis neteko tėvų (1893). Mokėsi Liepojos gimnazijoje (1891 – 1899).
1900 m.  įstojo į Dorpato (Tartu) universitetą, 1901 m. už anticarinę veiklą pašalintas. Gyveno Šiauliuose, Panevėžyje.
1901 m. susipažino su Julija Janulaityte.
1903 m. išvyko mokytis į Leipcigo aukštąją komercijos mokyklą, bet kitais metais perėjo į Leipcigo uni­versitetą studijuoti literatūros.
Mirė 1907 m. gruodžio 8 d. Zakopanėje (Lenkija).
1953 m. rašytojo palaikai perkelti į Lietuvą ir palaidoti Anykščiuose.
KŪRYBA.
 Jono Biliūno kūrybos pradžia -1900 metai. Jis parašo publicistinių straipsnių, eilėraščių, bando ir prozą, kurioje kalba apie sunkią darbininkų padėtį, vaizduoja gegužės 1-osios streiką Liepojos mieste. Geriausius savo kūrinius  parašo 1904-1907 metais ir juose jau kalba bendražmogiškomis temomis.
1. Iki Biliūno lietuvių prozoje vyravo epinis pasakojimo būdas, kurį puoselėjo Motiejus Valančius, Lazdynų Pelėda, Žemaitė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Jam būdinga:
a) stengiamasi aprėpti kuo daugiau socialinių ir moralinių problemų,
b) kuriamas objektyvus, tikroviškas vaizdas, todėl  perteikiamas ir regimasis, ir girdimasis pasaulis, kupinas etnografinių detalių, buities reikmenų, užfiksuotų papročių,
c) tame pasaulyje veikia teigiami ir neigiami veikėjai, gausu įvykių, išorinių konfliktų, išryškinamų ekspresyviuose dialoguose,
d)  viskas dar pasodrinama plačiais gamtos aprašymais, spalvingais veikėjų portretais,
e) kalbama trečiuoju asmeniu, nes pasakotojas – stebėtojas ir yra linkęs vertinti veikėjų elgesį, samprotauti, išsakyti savo nuomonę- jis visažinis.
2. Biliūnas pasirinko intymesnį kalbėjimo būdą, vadinamą lyriniuJam būdinga:
a) dėmesys vidiniam konfliktui. Dėl to skleidėsi dar viena literatūrinė naujovė – psichologizmas,
b) dažna tokia kompozicija:  novelėje plėtojamas tik  vienas įvykis,  bet pagrindinis dėmesys  skiriamas vidinėms būsenoms, išgyvenimams,
c) aplinka ir gamta vaizduojama tik tiek,kiek tai padeda atskleisti veikėjo jausmų ir nuotaikų pasaulį ,

d) dažniausiai pasakojama pirmuoju asmeniu,  dėl to susidaro įspūdis, kad riba tarp pasakotojo ir autoriaus išnyksta, todėl neatsitiktinai Biliūno novelės kartais pavadinamos autobiografinėmis. Suprantama,pasakotojo ir autoriaus sutapatinti negalima, svarbu išsiaiškinti, ką suteikia tekstui subjektyvus kalbėjimo būdas, primenantis prisiminimą, išpažintį – tarsi skaitytojui, kaip ištikimam nuodėmklausiui, būtų norima patikėti paslaptį ar nepaprastą išgyvenimą,
e) toks pasakotojas vadinamas subjektyviuoju (Štai kaip išryškėja objektyvaus ir subjektyvaus pasakotojo skirtumai aprašant daiktą.
f) Intrigos pagrindą neretai sudaro veikėjo praeities ir dabarties išgyvenimų kontrastas,
g) Ryškus kaltės ir atgailos motyvas. Remiamasi Biblija ( Biblinis kontekstas),
h) Džiaugiamasi žmogaus sielos tyrumu ir šviesa, nėra moralizuojama, smerkiama ar teisiama. Skaitytojas nejučia akinamas pasižvalgyti po savo vidinio pasaulio labirintą ir atrasti tokius sielos slėpinius, kurių dar nebuvo pastebėjęs. Todėl jam paliekama daug erdvės apmąstymams, išvadoms – tai lemia dažniausiai atvira novelių kompozicija. Krikščioniškosios vertybės ne deklaruojamos ar primygtinai peršamos – jomis gyvenama ir vadovaujamasi. Žmogaus padarytas blogis sukrečia, bet netikėtos pasekmės priverčia iš naujo viską pervertinti. Biliūno prozos žmogus moka atjausti, kalba jautriai ir nuoširdžiai. Vienur tas žodis, paprastas, kasdieniškas, sakinyje greitai prasmunka, kitur jo prasmė išsiplečia, įgaudama gilų ir daugiareikšmį turinį,
i) Stiliaus ypatybės: mintys dėstomos glaustai, nuosekliai, išryškinami tik svarbiausi dalykai. Tikroviškam vaizdui sukurti ir reikiamai emocijai perteikti parenkami kuo tiksliausi ir konkrečiausi žodžiai. Iš stilistinių figūrų būdingos inversijos, pakartojimai, sintaksiniai paralelizmai.

Kaip jau žinome, Biliūnas įtvirtino lietuvių literatūroje realizmo terminą, nusakė šios srovės ypatumus. Jo paties kūryba irgi artimiausia realistiniam vaizdavimo būdui, tačiau įsidėmėtina, kad ne viskas išsitenka realizmo rėmuose. Atidžiai skaitydami, atpažinsime ir impresionizmui būdingų dalykų, ir simbolizmo apraiškų. Vargu ar tikslu, pavyzdžiui, noveles „Kliudžiau”, „Ji ir jis”, „Laimės žiburys”, apysakos „Liūdna pasaka” prakalbą „Baltasai šešėlis” vadinti tik realistinėmis. Vadinasi, galime teigti, kad Biliūnas tęsė realistinio pasakojimo tradiciją, bet kartu ženklino mūsų literatūrą naujų krypčių požymiais.