A.Kamiu

Bibliotekoje išleistas stendas skirtas 100-osioms Alberto Camus  mirties metinėms paminėti.

Alberas Kamiu (Albert Camus) – prancūzų rašytojas ir filosofas, Nobelio premijos laureatas, viena ryškiausių XX a. vidurio asmenybių Europoje. Siekis suprasti gyvenimą jį be pertrūkio aiškinantis filosofiniais traktatais, romanais, pjesėmis, užrašais A. Kamiu daro išskirtiniu Europos kultūros reiškiniu. Jis jungė filosofiją ir literatūrą, abi jas laikė žmogaus pasaulio pažinimo būdais. Šiuo požiūriu A. Kamiu tęsė tradiciją, pradėtą vokiečių mąstytojo Nyčės, kuris savo filosofijai irgi rinkosi literatūros formas. Bet A. Kamiu gyvenimo kelias kitas. Kitas jo laikas, kitokia patirtis – jis gimęs prancūzų valdomame Alžyre, Viduržemio jūros pakrantėje, išsaugojo Antikos kultūros pėdsakus. Galbūt todėl A. Kamiu kūryboje nuolat pasikartoja jūros, kranto, saulėto paplūdimio įvaizdžiai. 

Rašytojas gimė 1913 metais Alžyre, prancūzo žemės ūkio darbininko šeimoje. A. Kamiu tėvas mirė jam dar esant mažam, po to šeima labai vargo. Vaikystėje jam teko patirti daug tragiškų išgyvenimų, jis augo dundant pirmojo pasaulinio karo būgnams, todėl šie patyrimai persekiojo A. Kamiu visą gyvenimą, jie nesvetimi ir jo literatūrinei kūrybai. A. Kamiu mokėsi komunalinėje mokykloje, paskui licėjuje, o vieno mokytojo, pastebėjusio jo neeilinius gabumus, dėka, mokėsi filosofijos universitete. Sudijuodamas parašė diplominį darbą apie krikščionybės ir filosofijos ryšį. Juo rėmėsi ir rašydamas svarbiausią filosofinį kūrinį Maištaujantis žmogus. Mėgo teatrą, pats vaidino. Svarbiausias vaidmuo – Ivano Karamazovo, tragiškos teisybės ieškojimo, pagrindinio A. Kamiu ypač mėgstamo rusų rašytojo Fiodoro Dostojevskio romano „Broliai Karamazovai“ veikėjo. Turėjo skausmingų asmeninių išgyvenimų – nepasisekė su šeima, sirgo. Galvojo netgi apie savižudybę (dažna mintis kūryboje ir užrašuose), bet tą mintį savyje įveikė. 

Nuo 1938 m. atsikėlė gyventi į Prancūziją. Karo metu dalyvavo Prancūzijos Pasipriešinimo judėjime. 1944 – 1947 m. kartu su J. Sartre redagavo pogrindinį laikraštį „Combat“. Vėliau jų pažiūros išsiskyrė. 
Pirmoji jo knyga pasirodė 1935 m. Tai apybraižų rinkinys pavadinimu Geroji ir išvirkščioji pusė (L‘Envers er L‘Endroit). 1937 m. Kamiu parašė Vestuves (Noces), 1938 m. atspausdino savo pirmąją pjesę – Kaligulą (Caligula). Jo pirmas romanas Svetimas (L‘Entranger) pasirodė 1942 m. 

Kiti kūriniai: 

1943 m. filosofiniai ese Sizifo mitas (Le Mythe de Sisyphe)
1944 m. pjesė Nesusipratimas (La Malentendu) ir Laiškas vokiečiui draugui (Lettre a un ami allemand)
1947 m. išėjo romanas Maras (La Peste)
1948 – 49 m. pjesės Apgulties stovis (L‘Etat de siege) ir Teisieji (Les Justes)
1951 m. Kamiu išleido socialinę filosofinę brošiūrą Maištaujantis žmogus (L’Homme revolte)
1956 m. apysaka Kritimas (La Chute)
1957 m. išėjęs novelių rinkinys apie Alžyrą Tremtis ir tėvynė (L’Exil et Royaume) buvo paskutinis Kamiu literatūrinis pasisakymas. Tais pačiai metais jis gavo Nobelio premiją. 
A. Kamiu mirė 1960 sausio 4 d. Žuvo autokatastrofoje, būdamas vos keturiasdešimt septynerių metų amžiaus. Jei rašytojas būtų pagyvenęs dar kiek ilgiau, mes, galimas daiktas, būtumėm kitokios nuomonės apie sunkių jo filosofinių ieškojimų rezultatą. Tais filosofiniais ieškojimais ir persunkti visi A. Kamiu grožinės literatūros kūriniai. 
Filosofinės A. Kamiu pažiūros

Albertas Kamiu vadinamas iki galo nepasireiškusiu, neatsiskleidusiu rašytoju ir mąstytoju. Jis – egzistencialistas, kurio darbuose susijungia filosofija ir literatūra, abi jas rašytojas laikė žmogaus ir pasaulio pažinimo būdais. Svarstydamas gyvenimo prasmės klausimą, A. Kamiu rėmėsi dviem svarbiausiomis idėjomis: absurdo ir maišto. 
Absurdas – neįveikiamas būties prieštaringumas, su jo pavidalais susiduria kiekvienas žmogus. Nemąstant nematyti, jis susilieja su veiksmais, situacijomis, jį užgožia kasdienybė. Absurdas suvokiamas iš klausimų: kokia prasmė dirbti, jei darbo niekaip neįstengi pabaigti? 
Maištas – kita itin svarbi A. Kamiu sąvoka. 1950 m. rašytojas sukūrė Maištaujantį žmogų – savitą maišto idėjų istoriją. Maištas visada susijęs su kitų ir kitokių žmonių neigimu, net žudymu. Į maištą, į revoliuciją kviečiančios ideologijos tiesiogiai ir netiesiogiai skatina žudyti. Kur išeitis? Kamiu pabrėžė atskiro žmogaus sąmoningumą, laisvę pasirinkti, taip pat žmonių tarpusavio solidarumą, palaikomą bendros visiems „Egsistencinės“ prasmė. 
A. Kamiu kūrybos bruožai

Albero Kamiu karta brendo dviejų pasaulinių karų, atominių bombų mėginimo  ir Holokausto košmaro laikais. A.Kamiu vienas iš svarbiausių savo kartos kultūros mokytoju. Savo kūryboje jis išreiškė naujosios epochos dvasią, tvyrančias mintis ir jausmus. Šio autoriaus svarbiausios temos: absurdas, maištas, istorija, nesupratimas ir mirtis. Tai puikus ekspresionizmo pavyzdys. A. Kamiu savo kūryboje žmogaus gyvenimą traktuoja kaip absurdą, neturintį jokios aukštesnės prasmės. Žmogus svetimas ir priešiškas pasauliui, nes pasaulis savo ruožtu priešiškas, svetimas ir nepavaldus žmogui. Beviltiškumui ir absurdui galima priešintis tik maištaujant, protestuojant ir kuriant. Vienintelė pateisinama maišto forma – kūryba. 
A. Kamiu atkreipia dėmesį į visuomenės normų ir įstatymų primetimą žmogui, pabrėžia buvimą savimi, taip pat parodo, kad žmogus yra atsakingas už savo poelgius, atsakingas sau. Vienintelė žmogaus priedermė – meilė – tai tuo pačiu ir vienintelė paguoda pasaulyje, neturinčiame jokios aukštesnės prasmės, tai ypač aktuali tema knygoje “Sizifo mitas“
Kamiu kūryboje labai svarbią vietą užima gamta (ypač jūra, Alžyras). Kamiu paprašius paminėti keletą pirmų pasitaikiusių žodžių, vienas iš jų buvo – jūra. Kamiu labai svarbi jungtis su gamta, tuo jis priartėja prie senosios graikiškosios tradicijos.